Dvidešimtpirmasis

- Pati tu ir užsikišk , užtenka čia šitų mažylių
nesamonių . Tuoj išviso vešiu namo .. - sustaugė
Robertas ir pradėjo greitai važiuoti .

Laura sedėjo pačiam gale , nes mūsų mašina buvo
aštuonvietė - šeimyninė , tad ji sedėjo pačiam gale
kur yra trys sedynės .

Mama sedėjusi priekyje su Robertu , nepratarė nei
žodžio .. Nei būtų pasakiusi Robertui nusiramink ar
kažką panašaus ...

Abi su Ele sedėjome viduryje , kur yra trys vietos
tačiau per vidurį automobilio . Ji verkė , niekaip negalėjo
nustoti ..
- Elyt , kas atsitiko ? - stipriau apsikabinau , ir tyliai su-
šnabždėjau : pasakyk tyliai ..
- Lauks didelis šeimos pokalbis , kai grįšim iš akropolio ,
tada mane aprėkė dėl 2 dienų stovintį maistą Bakso , kuris
jo net nevalgo . - sušnabždėjus Elė nusivalė su džemperio
rankove ašaras ir atsisėdo patogiai , apsikabino mane .

Abi sedėjome apsikabinusios , iki pat akropolio kelio .
Kai atvažiavome , Robertas išlipo ir spyrė į padangą .
- Debiliška kažkokia mašina , nieko net netraukia . - kai visi
išlipome jis ją užrakino . Laura buvo gan pikta ir gan liūdna ,
net nenuspėsi jos tos nuotaikos ..