Penkioliktasis

Įsėdome greitai į mašiną , ir išvažiavome . Niekas nei
skambino , nei kažką darė .
- Nebaisu ? - paklausė jis , ir atsisuko į mane su gražiausia
šypsena pasaulyje .
- Su tavimi - ne , jeigu su kažkuom kituom - to net nedaryčiau .

Atvažiavome pas jį į namus , o Dieve , o Dieve , ten buvo jo
brolis su kažkokiu tai merginos balsu .. Ką jis pagalvos ir ką jis
ten per merginą atsivedęs ???! Mintyse sukosi visokios replikos
ką jis galėtų pasakyti , bet greitai Lutis sunešė daiktus į kambarį
savo , ir padėjo man lipti laipais . Iš Edvino kambario išėjo Elė .
ĄĄĄĄĄ !

- NIKĄ ?? - susprogdinusi akis , pašoko Elė .
- Elęęę . - nusišypsojau ir pamačius ją net lengva pasidarė ,
nutepešlinau laiptais pas ją , ir stipriai apsikabinau , atrodė lyg
ji man davė jėgų ..
- Kaiip , kaaip tu čia atsidūrei ??!
- Nuuu , klausk jau Lučio .. - nusijuokiu ir išeina iš kambario
Edvinas su savo mama .
- Laba diena , aš Nikolė . - nusišypsau ir apsikabinu .
- Labaa , čia tikriausiai ta pati Nikolė , apie kuria man Lutfullah
daug daug pasakojoo ..
- Ta pati . - nusišypsau ir po kelių minučių plėpėjimo su Lučio
ir Edvino mama Agnetę , įlėkiau į kambarį . Buvo jau geras
vakaras , tad nusprendėm visi pavakarieniauti ir eiti miegoti .